Projekto „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių mentorė Kamila Golod
Motinystė visuomenėje dažnai vaizduojama kaip nuolatinis džiugesys, šypsenos, švelnumas ir lengvas nuovargis, kurį sumažina kava ir gražios nuotraukos. Tačiau tikroji patirtis gali būti kur kas platesnė. Vienu metu mama gali jaustis kaip herojė, atsakinga už visą pasaulį ir tuo pačiu kaip žmogus, kuris nežino, kaip ištverti dar vieną naktį.
Ir viduje tyliai gimsta kaltės jausmas.
„Su manimi kažkas ne taip…“
„Turiu jaustis kitaip…“
„Kitos mamos geresnės, įdomesnės, stipresnės ir pan..“
Tam, kad šios tylios mintys netaptų vienišomis sienomis pagimdžius vaiką ir jam augant, verta praplėsti mitų paveikslą, kuris šiandien vis dar gajus visuomenėje ir dar sustiprinamas soc. tinklų.
Mitas 1. „Motinystė turi būti pati gražiausia patirtis gyvenime“
Motinystė gali būti graži. Ir ji gali būti ir sunki. Ji pilna priešybių:
- šviesos ir šešėlių,
- meilės ir nusivylimo,
- didžiulės atsakomybės ir sunkiai patiriamo pažeidžiamumo.
Tai – gyvenimo paradoksas, apie kurį kalbama per mažai ar paviršutiniškai. Jei mama nejaučiau tik nuolatinio džiaugsmo, įkvėpimo, tai nereiškia, kad ji bloga mama.
Tai reiškia, kad ji gyvena realų gyvenimą. Pagimdžius vaiką joje nėra „instaliuojama“ visagalės failas, ji vis dar yra tik žmogus, turintis naujų atsakomybių, naują gyvybę, kuriai tampa visu pasauliu. Ir tame realiame gyvenime, mama gali jausti visą paletę jausmų, kaip ir bet koks kitas žmogus.
Ir vietoj „pamokymų“ kaip: visi užaugina vaikus, kaip turi „susiimti“, paklauskite mamos, kaip ji jaučiasi.
Priimkite ją su įvairiais jausmais, pasiūlydami savo palaikymą, paprastą pagalbą buityje ar tiesiog ramybės valandėlę, kai mama galės skirti nors truputį laiko sau, kad grįžusi vėl galėtų tapti visu pasauliu savo mažyliui.
Mitas 2. „Mama turi viską žinoti iškart“
Niekas negimsta mokėdamas būti mama. Gali būti perskaitęs krūvą knygų, sudalyvavęs skirtinguose mokymuose, gali jau turėti vaikų, bet vis tiek kiekvienas kartas yra kitoks.
Kai kurios mamos sako: „Aš jaučiu, kad šis mažas žmogus manęs nepažįsta, o aš jo – taip pat.“
Ir tai natūralu. Kūdikis mokosi pasaulio, mama – savęs naujos. Kiekvieną dieną po mažą žingsnį.
Po vieną atrastą raktą į savo vaiką. Ir į save. Priimant, kad natūralu kažko nesuprast, nežinot ir leisti paprašyti pagalbos ir atjausti save.
Dažnai girdžiu mamas, kad jos nuolat yra „matuojamos“ pagal rezultatą – kiek vaikas priaugo, ką moka jau daryti, kaip valgo, kad išmoko kalbėti ir pan. Ir taip, tai yra vienas iš rodiklių, parodančių vaiko gerovę. Vaikas yra apsuptas kitų žmonių, gydytojų, artimųjų, auklėtojų, mokytojų ir jie irgi netiesiogiai ar tiesiogiai tame dalyvauja. Tai kodėl mamos „vertės“ rodikliu tampa vaikas, kai mama net negali visko paveikti ar bent taip stipriai kaip jai tai priskiriama…
Ir tai nėra apie tai, kad neprisiima atsakomybės už vaiką, tai apie žmogiškumą, kad mama irgi gali suklysti, pavargti, padaryti netobulai ir ji gali mokytis, jai galima padėti ir pasidalinti ta atsakomybe.
Mitas 3. „Tikroji mama nepavargsta nuo savo vaiko ir neprašo pagalbos“
Dažnai girdžiu, kad mamoms gėda, kad jos jaučia nuovargį, kad nori kartais pabūti be vaiko, pailsėti viena ar išeiti pasisemti energijos su draugėmis ar partneriu. Tačiau dažnai vargsti ne nuo paties vaiko, o nuo nuolatinės atsakomybės be pauzės. Nuo nuolatinio budrumo, kuris neišsijungia net miegant. Nuo to, kad naktis tampa dienos tęsinys, o diena niekada nesibaigia.
Noras skirti laiko sau nerodo, kad esi bloga mama. Tai sveikas signalas, kad taip pat esi žmogus, turinti ir savo poreikius, kurie nuolat atidedami. Ir pagalbos prašymas – tai drąsa pripažinti:
„Aš esu žmogus, ir man reikia žmogaus šalia. Aš galiu daug ką padaryti ir kartu aš leidžiu sau, kad man padėtų“. Juk kai mama išgirsta „aš tave matau“, „tu esi svarbi kaip ir tavo vaikas“, pasaulis tampa lengvesnis. Nes mama, kurią kas nors apkabina, pati apkabina stipriau.
Motinystė gyva, tikra ir trapiai stipri. Joje telpa meilė ir nuovargis. Meilė ir abejonės. Stiprybė ir pažeidžiamumas. Ir visa tai gali tilpti į vieną širdį.
Gimsta kūdikis. Ir gimsta mama, kuri tampa viso pasaulio centru mažam žmogui.
Ir jei šiuo metu išgyveni:
- nerimą, kuris neduoda ramybės,
- nuovargį, kuris tampa sunkia kasdienybe,
- apatiją ar atitolimą nuo vaiko,
- mintį – „nebegaliu“,
nelik su jais viena. Kreiptis pagalbos nėra silpnybė. Pagalba — tai žingsnis savęs ir link vaiko, o ne ženklas, kad nepavyko.
Mamos emocinė, fizinė ir psichikos sveikata yra tokia pat svarbi. Leiskite sau būti mama, kuriai rūpi ir vaikas ir ji pati.