Depresija, ištinkanti žmones susilaukus kūdikio. Ji labiau paplitusi tarp moterų – Lietuvoje daromos apklausos „Mano gimdymas“ duomenimis, pogimdyminę depresiją, sprendžiant pagal pačių moterų pateiktus atsakymus, galima įtarti vienai iš keturių naujų mamų. Kiek vyrų susiduria su tokiais sunkumais gimus jų vaikui, nėra žinoma – tačiau faktas, kad pogimdyminė depresija pasireiškia ir naujiems tėčiams, deja, yra tiesa. Kol kas tokie duomenys nėra renkami, tačiau, sprendžiant pagal pasaulines tendencijas, galima įtarti, kad vienas iš dešimties ar vienas iš dvidešimties naujų tėvų išgyvena sunkias emocines būsenas. Iš pasaulyje vykdomų tyrimų taip pat žinoma, kad pogimdyminės depresijos pasekmės gali lydėti šeimą dar ilgai – tarkim, su tokioje būsenoje esančiais tėvais augę kūdikiai paauglystėje turi didesnę tikimybę susidurti su mokymosi iššūkiais.
Ar tiesa, kad anksčiau depresijos nebuvo? Psichologė psichoterapeutė Sigita Valevičienė, jau keliolika metų konsultuojanti motinystės temomis, teigia, kad ir pogimdyminė depresija, ir psichozė, ir nerimas po gimdymo buvo būdingas ir ankstesnių kartų mamoms. „Anksčiau gyvenimo sąlygos lėmė, kad daugiausiai dėmesio teko skirti išgyvenimui – net pasiteiravimas, kaip tu jautiesi, buvo labai retas. Bendras visuomenės emocinis raštingumas tikrai nebuvo aukštas. Dabartinė karta susiduria su neišspręstais emociniais skausmais, dažnai nevengia apie juos kalbėti garsiau, vaikščioti į terapiją, ieškoti sprendimų ne tik sau, bet ir keisti situaciją šalyje – dėl to tema tampa labiau girdima“, – sako specialistė, neseniai išleidusi ir knygą apie tamsesnius motinystės išgyvenimus.
Prieš dvejus metus Lietuvoje įsigaliojo tvarka, kad kiekviena pagimdžiusi moteris, prieš išvažiuodama iš ligoninės namo, turi būti informuota apie pogimdyminės depresijos požymius ir kur kreiptis pagalbos, jei tokia būsena iškiltų.
„Deja, mūsų apklausos duomenys rodo, kad medicinos personalas vis dar vengia akis į akį su pacientėmis aptarti galimus psichikos sveikatos iššūkius – dažniausiai moterims yra perduodama rašytinė informacija, pavyzdžiui, lankstinukas, ir tik maždaug penktadalis moterų teigia, kad ligoninėje apie pogimdyminę depresiją su jomis buvo bent trumpai pasikalbėta žodžiu“, – sako
psichologijos mokslų daktarė, Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos valdybos narė Eglė Mažulytė-Rašytinė,
analizuojanti apklausos „Mano gimdymas“ duomenis.
Tai, ką įvardina E. Mažulytė-Rašytinė, yra viena iš problemų, su kuria susiduriama siekiant pakeisti situaciją šalyje. Nėštumą prižiūrinčių ir gimdymą priimančių medikams ne visada lengva paklausti moters, kaip ji jaučiasi – ir dėl didelio darbo krūvio, patiriamo streso, ir dėl žinių apie motinystės psichologiją neturėjimo, ir dėl nesureguliuotos ar nesukurtos sistemos, kaip padėti, išgirdus, kad moteris jaučiasi tikrai prastai. Pogimdyminės depresijos centras, pasitelkęs motinystės psichologijos atstoves, parengė ir organizavo mokymus su nėščiosiomis ir pagimdžiusiomis moterimis dirbantiems medikams ir psichologams, po kurių šie jautėsi kur kas geriau pasirengę atkreipti dėmesį ne tik į fizinę, bet ir į emocinę į jas besikreipiančių moterų sveikatą.
Pogimdyminė depresija
Ką galime padaryti kiekvienas?
Bendra visuomenės problema
„Pogimdyminė depresija, be jokių abejonių, yra bendra visuomenės problema, veikianti moters, vaiko, partnerio ir visų šalia esančiųjų gerovę. Mums visiems svarbu didinti psichikos sveikatos raštingumą ir plėsti paslaugų įvairovę“, – sako Nida Vildžiūnaitė, Pogimdyminės depresijos centro vadovė.
Pasak jos, naujų tėvų emocinė sveikata priklauso nuo daugelio dalykų, ir kai kuriuos galima pakeisti ar sukurti jau netrukus. „Vilniuje turime puikių pavyzdžių, kaip poliklinikos ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė vidaus tvarkas, padedančias pasirūpinti moterimi, jei pagalbos jai reikia iškart, neperkeliant rūpesčio rasti specialistą, užsirašyti pas jį, vėl ateiti į polikliniką ant naujos mamos pečių“, – pateikia pavyzdį N. Vildžiūnaitė. Pasak jos, toliau gerinant paslaugas reikėtų užtikrinti, kad pas psichologus kūdikio susilaukę žmonės galėtų apsilankyti ir kartu su juo, jei neturi galimybės palikti jo artimojo priežiūroje ar nusisamdyti auklę. Taip pat aktualios ir kitos temos – psichikos sveikatą lydinti stigma ir nuostatos, kad įrašai apie sunkumus vėliau gyvenime sudarys sunkumų, medikamentinio gydymo ir žindymo derinimo iššūkiai, ne visuose gimdymo stacionaruose dirbantys kvalifikuoti psichologai, anksčiau moterų išgyventų emocinių traumų ir gimdymo bei motinystės sąsajos ir nedidelė dalis jas išmanančių specialistų.
N. Vildžiūnaitė sako, kad labai svarbu priimti reikiamus teisės aktus, sukurti ir laikytis vidaus tvarkų institucijose, tačiau taip pat reikia nepamiršti ir žmogiškojo faktoriaus – nes emocinės žaizdos dažniausiai atsiranda iš santykio, jame jos ir gyja. „Norėčiau, kad visi, dirbantys su naujagimiais ir jų tėvais turėtų natūralaus rūpesčio ir siekio bent savo žodžiu prisidėti prie to, kad naujos šeimos pradžia būtų kiek šiltesnė“, – sako ji.